Ar esate gėrę rytinę kavą ekskursuodami po Vilniaus senamiestį? Patikėkite, tai daryti labai smagu ir skanu… IVc klasės mokiniai gali patvirtinti, nes kas gali būti geriau už saulėtą rytą, gerą kompaniją, karštą kavą ir nuostabų senamiestį?! Daug buvo aplankyta, išgirsta, apžiūrėta ir sužinota. Pradėjome nuo karaliaus Mindaugo paminklo. Pagarba jam ir šlovė už baltų žemių suvienijimą į vientisą Lietuvos valstybę! Užkabinome ir Žygimanto Augusto bei Barboros Radvilaitės meilės istoriją, apžiūrėjome tas vietas, kur vykdavo jų slapti susitikimai, kur jie gyveno, tuokėsi, atgulė amžinojo poilsio. Baltoji Vilniaus gulbė – svarbiausia Lietuvos šventovė – arkikatedra bazilika mums buvo įdomi dar ir todėl, kad ją rekonstravo Laurynas Stuoka-Gucevičius. LDK valdovų rūmai pasitiko mus išdidūs ir šalti, todėl juos apžiūrėjome tik iš išorės, pasidžiaugėme vėtrunge, kurią puošia Vytis ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių karūna, sverianti 250 kg. Į Gedimino pilį žiūrėjome iš apačios ir pasidžiaugėme, kad nesame riteriai, kuriems reikėtų kabarotis į 48 metrų kalną ir šturmuoti 75 metrų aukštutinės pilies bokštą… O ar žinote legendą apie mergelę, uždarytą kalne, ir slibiną, sauganti ją? Nežinote? Pasidomėkite, tai tikrai įdomu! Katedros aikštėje stojome ant norus išpildančios plytelės ir … Patys suprantate, ko gali trokšti abiturientai! Kita stotelė – Šv. Onos bažnyčia, liepsnojanti gotika, kurios statybai buvo naudota daugiau kaip 30 įvairių profilių raudonų plytų. Ir graži legenda, jog Napoleonas pamatęs Šv. Onos bažnyčią norėjo pasistatyti ją ant delno ir nusinešti į Paryžių, yra (tikriausiai) tik pramanas, nes tikrovė ne tokia romantiška. Napoleono žygio per Lietuvą metu bažnyčia buvo atiduota prancūzų kavalerijos žiniai, buvo sugadintas jos interjeras, sudegintas medinis inventorius. Greta esanti Bernardinų bažnyčia – atnaujinta ir beveik sutvarkyta, gotikinė, su baroko ir renesanso elementais, su žymių Lietuvos didikų palaikais, apdovanojo mus gera aura ir idėja fix. Kokia? Apie tai šiek tiek vėliau. Susimąstęs poetas Adomas Mickevičius ir aplink paminklą išdėstytos plokštės su „Vėlinių“ temomis mums priminė praeitį ir dar vieną svarbų istorinį įvykį – pirmą viešą pasipriešinimo sovietinei okupacijai mitingą, minint Ribentropo-Molotovo pakto metines. Tęsdami ekskursiją ir įgyvendinome idėją – malonumas ir nauda viename: puodelis rytmetinės kavos + žinios. Neliko neaplankyta prezidentūra, kuri laukė mūsų atvykstant su patiestu raudonu kilimu. Jis, pasirodo, buvo skirtas ne mums, o Danijos princeses vizitui… Iki 1795 m. buvusioje Vilniaus Vyskupų, vėliau, generalgubernatoriaus rezidencijoje, skirtingu laiku viešėjo ATR paskutinis valdovas S. A. Poniatovskis, Rusijos carai Pavelas I ir Aleksandras I, Napoleonas Bonapartas, būsimasis Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII, lenkų maršalas J. Pilsudskis. Dar daug įdomių istorinių faktų slepia rūmų sienos, bet mūsų jau laukia kitas įdomus objektas, mokslo šventovė, žymių žmonių kalvė. Taip, tai senasis Vilniaus universitetas! Jo kiemeliai, šv. Jonų bažnyčia, studentiškas šurmulys – viskas susiliejo į vieną nepakartojamą visumą. Spindinčios ketvirtokų akys išdavė svajonę mokytis šiame 13 skirtingu laiku statytų gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo, eklektikos stilių pastatų, 13 klaidžių kiemų komplekse. Kas žino, gal taip ir bus iš tiesų… Bėgdami Pilies gatve apžiūrime Piatnickajos cerkvę, kurioje pakeliui į Rusiją caras Petras I pakrikštijo savo juodaodį tarną Hanibalą, rašytojo A. Puškino senelį. Pasigrožime paveikslų ir nuotraukų ekspozicija ir skubame prie rotušės. Kas jai suteikė dabartinę, klasicistinę išvaizdą? Taip, Laurynas Stuoka-Gucevičius. Gaila, kad neliko bokšto su laikrodžiu, gėdos stulpo, ešafoto, ir, o siaube, kartuvių, nesišvaisto „mirties dančiu“ budelis. Daug kraupių istorijų žino grindinio akmenys… Užsukame ir į senamiesčio širdį – mažų, siaurų gatvelių labirintą, randame „Stiklių“ desertinę parduotuvę ir ją prezentuojančią super vitriną. Taip, ji tikrai verta dėmesio! Šventos Dvasios cerkvė ir vienuolynas mus pasitinka atlapotais vartais ir įdomiais istoriniais faktais: 12 vyrų ir tiek pat moterų vienuolių gyvena šiuose pastatuose, barokinėje cerkvėje, tviskančioje auksu, stebinančioje malachitinės žalumos altoriais, apžiūrime Trijų Vilniaus kankinių palaikus, kurie ilsisi po stikliniu gaubtu. Įdomu tai, kad 6 kartus per metus keičiamos apdangalo, kuris dengia kankinius, ir apavo spalvos. Baltosios kojinaitės nuo šventųjų kojų atiduodamos tikintiesiems kaip relikvijos. Tikima, kad jos turi gydomųjų galių… Didinga šv. Teresės bažnyčia pastatyta ankstyvojo baroko stiliumi, dailinta brangiomis medžiagomis – švedišku smiltainiu ir juoduoju marmuru. Bažnyčios sienų tapyba – vienintelis išlikęs toks didelis kūrinys Lietuvoje. Aplankėme ir Aušros vartų koplyčią, nulenkėme galvas prieš stebuklingą Marijos paveikslą, pasigrožėjome meistrišku auksakalių darbu – Madonos rūbu iš 10 rūšių lauko gėlių. Votų – padėkos ženklo už gautas malones – gausa dar kartą įrodo, kokiam kiekiui žmonių Marija yra padėjusi. Dabar jų yra apie 8 tūkstančius, tačiau XVIII a. jų būta tiek daug, kad dalis sulydyta altoriaus detalėms. Buvo apžiūrėta ir Aušros (Medininkų) vartų pietinė pusė. Tai masyvus statinys 2-2,6 m. storio sienomis, turėjęs dvigubus vartus – pakeliamuosius ir užveriamuosius. Puošnus atikas – renesansinis, kuriame Lietuvos herbas Vytis laikomas mitinių būtybių, grifonų. Laikas, skirtas pasivaikščiojimui po Vilnių, prabėgo nepastebimai. Iš senamiesčio prie savo autobusiuko, esančio prie Tymo turgaus, leidomės laiptais su iškaltomis Č. Milošo kūrybos citatomis. Nobelio premijos laureatas, gimęs ir jaunystės dienas praleidęs mūsų krašte, rašęs lenkų kalba išskirtinį dėmesį kūryboje rodė gimtinei Lietuvai. 1980 metų gruodį Švedijos mokslų akademijoje Stokholme Č. Milošui suteikta Nobelio literatūros premija, 2001 metais – Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. Šis iškilus žmogus taip pat pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu. Daug istorinių faktų, įspūdžių, gražių akimirkų paliko šis pasivaikščiojimas po Vilnių. Daug liko neaplankyta, nepažiūrėta nesužinota… Kur patrauksime kitą kartą? Paslaptis! Laukite tęsinio!
Pasivaikščiojimą organizavo ir įspūdžius surašė istorijos mokytoja Margarita
