Ketveri metai gražių tradicijų, ketveri metai kilnių patriotinių jausmų, ketveri metai geros nuotaikos ir naujų potyrių. Taip, taip! Turima omeny merės pavaduotojos Irenos Vasiliauskienės jau ketvirtus metus organizuojamą rudeninį pėsčiųjų žygį Didžiosios kovos apygardos partizanų ir Nepriklausomybės kovų vietomis. Jame gali dalyvauti tiek jauni, tiek ir pagyvenę žmonės. Gimnazijos atstovai – nuolatiniai šio žygio dalyviai. Gražus būrelis jaunų žmonių ir šiemet pareiškė norą turiningai praleisti savaitgalį. Ir visai nesvarbu, ar esi pirmokas, ar jau ketvirtokas, gera valia, žingeidumas, noras iš arti susipažinti su savo krašto istorija ir draugų būryje gerai praleisti laiką, suburia į šį žygį. Dalis gimnazistų jame dalyvauja jau trečius metus. Šiemet keliavome ne tik po savo, bet ir po Ukmergės rajoną. Maršruto pradžia – tradicinė. Visi susirinkome prie R. Antinio paminklo žuvusiems ties Širvintomis karžygiams. Sveikinimo žodžiai, svečių kalbos neprailgo. Žvakutės ir gėlės ant žuvusiųjų kapų byloja, jog mes juos atsimenam ir gerbiam. Atminimo ženklai, trumpi pasakojimai apie praėjusių laikų įvykius primena mums tuos, kurie padėjo galvas vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Droblės kaimas, Zibalai, Anciūnai, Migūnai, Šešuoliai, Kazimieravas, Želva – tai vietos, kuriose pabuvojo žygio dalyviai. Šiltas ir jaukus susitikimas su Šešuolių bendruomene, smagūs ir super skanūs pietūs atvirame ore visiems įkvėpė ryžto žygiuoti pėsčiomis 8 kilometrus mišku. Bobų vasara padovanojo mums karštą saulę, nuostabius gamtos vaizdus, žydrą dangų ir daug neišdildomų įspūdžių. Mielos močiutės, pasidabinusios tautiniais rūbais, lydėjo žygeivius ir atliko partizanų dainas. O tos dainos – nepaprastos, tai tarsi trumpi istoriniai pasakojimai apie tragiškus Lietuvai laikus, apie miško brolius, jų vargus ir skaudžias netektis. Smagu, kad šis žygis neprailgo, ir tiek senimas, tiek ir jaunimas, įveikęs visas kliūtis, pasiekė galutinį tašką – Želvos miestelyje esančią masinę partizanų kapavietę. Tautiška giesmė, pasikeitimas dovanomis ir… atsisveikinimo žodžiai bei pažadas, kad kitų metų rudenį vėl susitiksime ir toliau keliausime gimtinės takais. Tad, iki kito karto!
Istorijos mokytoja Margarita
Daugiau istorijos mokytojos Margaritos Vaičelytės nuotraukų rasite čia.
Parašykite komentarą