Noriu pakalbėti apie mokyklą, apie tai, iš ko ji susideda ir ką ji mums reiškia. Ir dar noriu pakalbėti apie mus, abiturientus. Kas mes buvom, esam ir kas būsime. Bet pradėsiu iš šiek tiek tolėliau. Kas yra Lietuva? Tik mažas taškelis pasaulio žemėlapyje – svetimam. Savam – šalis, kurią tūkstantmečius kūrė žmonės. Žemė, apraizgiusi mus protėvių šaknimis, patirtimi, jų kariautais karais ir mylėtais žmonėmis. ŽMONĖMIS. Lietuva visada yra jie. Kas yra mokykla? Svetimam juk tai mažytė Lietuvos dalis. Viena iš daugelio švietimo įstaigų Lietuvoje, savam – vieta, kuri yra brangi, kurią kūrė ir tobulino ne viena mūsų miestelio žmonių karta. Vieta, kurios koridorius mynė ne vieno iš mūsų broliai, seserys, tėvai ir gal net seneliai. Mokykla esam mes. Mes turim savas tradicijas, šventes, legendinius mokytojus, puikias valgyklos darbuotojas, kurios kepa iš toli kvepiančias bandeles pusryčiams. Viskas taip sava ir pamilta.
Atėjo diena, kuri privertė iki galo suprasti, kad metas judėti pirmyn. Tai reiškia – atsisveikinti su mokykla. Šiandien aš, turbūt ne tik aš, bet ir kiekvienas mūsų pasipuošė ir nuėjo pasirodyti tėvams. Nueidama grįžtelėjau atgal ir pamačiau, kaip jie vis dar žiūri į mane… Susimąsčiau… Ką galvoja mūsų tėvai matydami savo jau beveik suaugusius vaikus? Atrodo, dar neseniai sūpuotus lopšely, už rankos vestus į pirmą klasę, nedrąsiai žengusius pro gimnazijos duris… Ir…jau tuoj išeisiančius nebe trumpam, o visam… Jau tuoj stovėsiančius prie daugybės durų, už kurių kiekvienos slypi dar daugiau, o toliau dar ir dar, ir dar… Kurias duris atversime? Kuriais keliais nueisime? Ar neatsidursime aklikely? Kartu ir baisi, ir žavi ta jauno žmogaus nežinomybė. Svarbiausia norėti, tikėti, siekti ir nepasiduoti… ir viskas bus gerai.
Visų mūsų dvyliktokų vardu noriu padėkoti mokytojams, auklėtojoms, mokyklos administracijai ir visam personalui, taip pat ir mūsų tėvams už begalinį rūpestį, už visas pamokas, žinias… Ne tik konkrečių mokyklinių dalykų, bet ir žmogiškumo, gyvenimo pamokas. AČIŪ. Jūs dirbate patį svarbiausią darbą iš visų. Jūs auginate Lietuvą, nes juk Lietuva – tai kiekvienas mūsų.
Būsimiems ketvirtokams norime palikti kelis labai svarbius dalykus. Visų pirma – ugnį. Tegul ji Jums nušviečia kelią, jeigu užklups tamsa, ir plazda kiekvieno Jūsų širdyje įkvėpdama mokytis ir augti. Taip pat paliekame raktą. Tegul jis atrakina Jums duris į žinių pasaulį. Tik netingėkite jo pasukti. Kad neužmirštumėte mūsų, jau beveik tapusių mokyklos istorija, dovanojame vinjetę ir nuotraukų albumą. Didžiausios Jums sėkmės. O mes keliam bures ir plaukiam į gyvenimą!
